Kineskopinių televizorių remontas: ar dar galima rasti specialistų

Kineskopiniai televizoriai – nostalgija ar realybė?

Prisimenu, kaip vaikystėje tėvas su kaimynu tempė į namus didžiulį Sony televizorių. Jie keikėsi, prakaituodavo, o mama nervingai stovėjo šalia, bijodama, kad nesulaužytų durų staktos. Tas aparatas svėrė gal kokius 40 kilogramų, bet vaizdas jame buvo – kaip kine! Dabar tokius monstrus žmonės veža į atliekų aikšteles arba laiko rūsiuose ir garažuose, tikėdamiesi, kad kada nors vėl pravers.

Bet štai įdomybė – vis dar yra žmonių, kurie ieško būdų, kaip tuos senuosius kineskopus suremontuoti. Gal tai retro žaidimų entuziastai, kuriems reikia autentiško CRT vaizdo, gal seneliai, įpratę prie savo patikimo aparato, o gal tiesiog žmonės, kurie nenori išmesti dar veikiančios technikos. Klausimas tik vienas – ar dar galima rasti meistrų, kurie sutiktų tokį televizorių taisyti?

Kodėl kineskopiniai televizoriai vis dar gyvuoja

Galite manyti, kad kineskopiniai televizoriai – tai praeities reliktas, bet realybė šiek tiek kitokia. Lietuvoje, ypač provincijoje ir tarp vyresnio amžiaus žmonių, tokių aparatų dar veikia ne vienas tūkstantis. Mano pažįstama močiutė Kaune iki šiol žiūri savo 29 colių Panasonic, kurį nusipirko dar 2003-aisiais. Sako, kam jai keisti, jei viskas veikia?

Yra ir kita kategorija – retro žaidimų mylėtojai. Jie specialiai medžioja senus kineskopus, nes ant jų PlayStation 1 ar Sega Mega Drive žaidimai atrodo taip, kaip ir buvo suplanuota. LCD ekranuose tie pikseliai atrodo kitaip, atsiranda vėlavimas, o CRT technologija duoda tą autentišką jausmą. Užsienyje, ypač JAV ir Japonijoje, geri kineskopiniai televizoriai net brangesni nei buvo nauji!

Dar viena priežastis – profesionalus naudojimas. Kai kuriose įmonėse, kur dirba su sena įranga ar reikia specifinių monitorių, kineskopai vis dar naudojami. Girdėjau istoriją apie vieną gamyklą Šiauliuose, kur valdymo pulte iki 2019-ųjų stovėjo Sony Trinitron monitorius, nes nauja sistema būtų kainavo dešimtis tūkstančių eurų.

Kas sugenda kineskopiniuose televizoriuose

Kineskopiniai televizoriai – tai sudėtinga elektronika, kurioje gali sugesti daugybė dalykų. Dažniausiai problemos prasideda nuo kondensatorių. Tie maži cilindriški komponentai laikui bėgant išsipučia, pradeda tekėti elektrolitas, ir televizorius arba visai nebeįsijungia, arba įsijungia, bet vaizdas mirgėsi ar dingsta.

Kita dažna problema – kineskopo nuovargis. Po daugelio metų naudojimo pats kineskopas, tas stiklinis vamzdis su elektronų patranka, praranda savo savybes. Vaizdas tampa blausus, spalvos išblukusios, kartais atsiranda tamsios dėmės ar iškraipymai. Teoriškai kineskopą galima „atgaivinti” specialia procedūra, bet tai veikia ne visada ir ne ilgam.

Dar viena bėda – aukštos įtampos blokas ir eilučių transformatorius. Kai jie sugenda, televizorius gali keistai cypti, sklisti degėsių kvapas arba tiesiog nebėra vaizdo. Tai pavojingos dalys, nes jose gali būti iki 25 000 voltų įtampa net ir išjungtam televizoriui! Todėl savarankiškai kišti rankas į kineskopinį televizorių be žinių – tikrai bloga idėja.

Dar pasitaiko problemų su defleksijos sistemomis – kai vaizdas susispaudęs, ištempta, arba matosi tik horizontali ar vertikali linija. Kartais kaltė būna paprasčiausiai užteršti kontaktai ar prastas litavimas, ypač senuose Sovietų Sąjungos gamybos aparatuose.

Kur ieškoti kineskopinių televizorių meistro

Čia prasideda tikrasis iššūkis. Prieš dešimtmetį kiekvienoje rajono gyvenvietėje buvo bent vienas „televizorių meistras” – dažniausiai vyriškis pensinio amžiaus, su dirbtuvėlėmis garaže ar rūsyje, kur ant lentynų dulkėjo šimtai kineskopų, plokščių ir transformatorių. Dabar tokių žmonių liko vos kelios dešimtys visoje Lietuvoje.

Pirmiausia verta ieškoti Facebook grupėse. Yra kelios bendruomenės, skirtos senosios elektronikos entuziastams – „Senoji elektronika Lietuvoje”, „Retro technika” ir panašios. Ten kartais pasirodo žmonių, kurie dar tebeužsiima remontu arba gali rekomenduoti specialistą. Tiesa, dažnai tie meistrai dirba tik sau, kaip hobį, ir ne visada sutinka imtis svetimų užsakymų.

Kita vieta – skelbimų portalai. Alio.lt ar Skelbiu.lt kartais galima rasti skelbimų apie televizorių remontą, nors dažniausiai jie orientuoti į šiuolaikinę techniką. Bet verta paskambinti ir paklausti – kai kurie meistrai, ypač vyresni, dar turi žinių ir įrangos kineskopams taisyti.

Dar vienas būdas – kreiptis į buvusius servisų centrus. Nors dauguma jų jau nebetaiso kineskopinių televizorių oficialiai, ten gali dirbti meistrai, kurie sutiktų pažiūrėti už nedidelį atlyginimą arba galėtų nukreipti pas ką nors. Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje dar yra kelios tokios vietos.

Ir žinoma, verta paklausti vyresnių kaimynų ar giminaičių. Tas pats meistras, kuris prieš 15 metų taisė jūsų tėvų televizorių, galbūt vis dar gyvas ir sveikas, tik nebesireklamuoja. Kartais geriausi specialistai dirba tik „iš lūpų į lūpas” principu.

Kiek kainuoja kineskopinio televizoriaus remontas

Kainų klausimas – ypač jautrus. Jei rasite meistrą, kuris sutiks pažiūrėti jūsų kineskopinį televizorių, pasiruoškite, kad diagnostika gali kainuoti nuo 15 iki 30 eurų. Jei televizorius didelis ir sunkus, dar reikės pagalvoti apie transportavimą – ne kiekvienas meistras sutiks atvažiuoti į namus, o tempti 40 kg aparatą į servisą – tas dar nuotykis.

Paprastas remontas, pavyzdžiui, kondensatorių keitimas, gali kainuoti 30-50 eurų už darbą, plius dalys. Kondensatoriai nebrangūs – gal keletas eurų, bet problema ta, kad dažnai reikia keisti ne vieną, o visą komplektą. Sudėtingesnis remontas, kai reikia keisti eilučių transformatorių ar kitas brangias dalis, gali išeiti 80-150 eurų.

Ir čia iškyla logiškas klausimas – ar verta? Naują LCD televizorių galima nusipirkti nuo 150 eurų. Bet jei jūsų kineskopas – kokybiškas Sony, Panasonic ar Philips modelis, kuris jums brangus dėl sentimentalių priežasčių ar reikalingas retro žaidimams, tada galbūt ir verta investuoti.

Vienas mano pažįstamas kolekcionierius praėjusiais metais sumokėjo 120 eurų už Sony Trinitron 32 colio televizoriaus remontą. Jam buvo pakeisti visi kondensatoriai ir išvalytos visos plokštės. Sako, kad vaizdas dabar kaip naujo, ir nė kiek nesigaili – tokio pat modelio veikiantį būtų sunku rasti, o naujas kainavo virš 1000 eurų, kai buvo parduodamas.

Ar galima remontuoti pačiam

Trumpas atsakymas – galima, bet pavojinga ir sudėtinga. Ilgas atsakymas – jei turite elektronikos žinių, mokate naudotis multimetru ir oscilografu, esate atsargus ir suprantate, ką darote, tada taip, kai kurias problemas galite išspręsti pats.

Internete, ypač YouTube, galima rasti nemažai instrukcijų apie kineskopinių televizorių remontą. Yra forumų, kur entuziastai dalijasi schemomis, patarimais ir problemų sprendimais. Populiariausi – BadCaps.net forumas, kur galima rasti informacijos apie bet kokį elektronikos remontą, įskaitant senus televizorius.

Bet yra kelios didelės „bet”. Pirma – aukšta įtampa. Kineskopiniame televizoriuje yra kondensatorius, kuris gali išlaikyti pavojingą įtampą net ir išjungtam aparatui. Jei netyčia prisiliestumėte prie netinkamų kontaktų, galite gauti elektros smūgį, kuris gali būti mirtinas. Prieš liesdami bet ką viduje, būtina tinkamai iškrauti aukštos įtampos kondensatorius.

Antra – reikia įrangos. Bent jau gero multimetro, o idealiu atveju – oscilografo ir litavimo stoties su temperatūros kontrole. Dar pravers antistatinis riešo dirželis, nes kai kurie komponentai jautrūs statinei elektrai. Jei neturite šių įrankių, jų įsigijimas gali kainuoti daugiau nei pats remontas pas meistrą.

Trečia – reikia žinių. Kineskopiniai televizoriai – tai analoginė elektronika, kur svarbu suprasti, kaip veikia įvairios schemos. Skaitmeninėje technikoje dažnai tiesiog keičiame modulį, o čia reikia ieškoti konkretaus sugadinto komponento tarp šimtų kitų. Tai gali užtrukti valandas ar net dienas.

Jei vis tiek norite bandyti, pradėkite nuo paprasčiausių dalykų – išvalymo ir vizualios apžiūros. Kartais televizorius neveikia tiesiog dėl dulkių ar prastos litavimo vietos. Pažiūrėkite, ar nėra išsipūtusių kondensatorių (jie atrodo kaip išgaubti cilindrai su plyšiais viršuje), ar nėra apdegusių rezistorių (juodi, su degėsių pėdsakais). Tokias problemas kartais galima išspręsti ir be gilių žinių.

Alternatyvos remontui

Jei rasti meistrą nepavyksta arba remontas per brangus, yra keletas alternatyvų. Pirmiausia – parduoti kaip neveikiantį. Taip, skamba keistai, bet yra žmonių, kurie perka sugedusius kineskopus dalims arba remontui. Ypač vertinami kokybiški modeliai – Sony Trinitron, Bang & Olufsen, profesionalūs monitoriai. Tokį galima parduoti už 20-50 eurų, priklausomai nuo modelio ir gedimo.

Kita galimybė – atiduoti nemokamai entuziastams. Retro žaidimų bendruomenėje ar senųjų technologijų kolekcininkų tarpe visada yra žmonių, kurie ieško projektų. Jie gali paimti jūsų televizorių, suremontuoti ir naudoti patys. Jums nereikia vežti į atliekų aikštelę, o kažkas kitas gauna malonumą iš remonto ir naudojimo.

Trečia opcija – palikti kaip atsarginių dalių šaltinį. Jei turite du vienodus ar panašius televizorius, vienas gali būti „donoras” kitam. Taip daro daugelis entuziastų – perka kelis vienodus modelius ir iš jų sukomplektuoja vieną veikiantį. Tiesa, tam reikia vietos ir šiek tiek drąsos.

Ir galiausiai – utilizavimas. Jei televizorius tikrai nebeturi jokios vertės ir niekas jo nenori, reikia tinkamai jį utilizuoti. Kineskopai turi švino ir kitų kenksmingų medžiagų, todėl tiesiog išmesti į konteinerį negalima. Reikia vežti į atliekų aikštelę, kur priima elektronikos atliekas. Kai kuriose savivaldybėse tai nemokamai, kitose gali tekti sumokėti simbolinį mokestį.

Ką daryti, kad kineskopinis televizorius tarnautų ilgiau

Jei turite veikiantį kineskopinį televizorių ir norite, kad jis tarnautų kuo ilgiau, yra keletas paprastų patarimų. Pirma – nelaikykite jo įjungto be reikalo. Kineskopas dyla nuo naudojimo valandų, todėl kuo mažiau jį naudosite, tuo ilgiau išliks geras vaizdas. Tai nereiškia, kad reikia visai nenaudoti – elektronika taip pat genda nuo stovėjimo, bet protingas balansas svarbu.

Antra – užtikrinkite gerą ventiliaciją. Kineskopiniai televizoriai kaista, ypač galingi modeliai. Jei televizorius stovi uždaroje spintelėje ar prie jo užkimštos ventiliacijos grotelės, komponentai greitai perkais ir suges. Palikite bent 10 cm tarpą iš visų pusių, kur yra ventiliacijos angos.

Trečia – saugokite nuo drėgmės ir dulkių. Jei televizorius stovi neįšildytoje vasarnamio patalpoje, drėgmė gali sugadinti elektroniką. Dulkės kaupiasi viduje ir taip pat trukdo normaliai ventiliacijai. Kartą per metus verta atsargiai išvalyti dulkes iš galinės dalies, tik būtinai prieš tai išjungti iš elektros ir palaukti bent 30 minučių.

Ketvirta – naudokite įtampos stabilizatorių. Lietuvoje elektros tinklo įtampa kartais svyruoja, ypač kaime ar senesniuose namuose. Staigūs įtampos šuoliai gali sugadinti jautrią elektroniką. Paprastas įtampos stabilizatorius už 20-30 eurų gali išgelbėti brangų aparatą.

Ir paskutinis patarimas – jei televizorius ilgai nestovėjo, neprijunkite iš karto pilnai. Geriau pirmą kartą įjungti per valandą ar dvi, kad elektronika pamažu „atgytų”. Kondensatoriai, kurie ilgai nestovėjo po įtampa, gali būti „išdžiūvę” ir staigus įjungimas gali juos sugadinti. Kai kurie meistrai rekomenduoja pirmą kartą įjungti per lemputę nuosekliai – tai apriboja srovę ir leidžia elektrolitiniams kondensatoriams pamažu suformuotis.

Kineskopų ateitis – ne tik nostalgija

Galite pagalvoti, kad visa ši tema – tik nostalgija ir sentimentai. Iš dalies taip ir yra. Bet yra ir praktinių priežasčių, kodėl kineskopiniai televizoriai dar neišnyko visiškai ir greičiausiai neišnyks artimiausius kelerius metus.

Retro žaidimų scena auga. Vis daugiau žmonių grįžta prie senų konsolių – ne dėl to, kad neturi pinigų naujoms, o dėl to, kad tie žaidimai jiems teikia džiaugsmą. Ir autentiškas patyrimas reikalauja autentiškos įrangos. Geras kineskopinis televizorius retro žaidimams – tai kaip vinilo plokštelė muzikos mylėtojui. Taip, techniškai CD skamba geriau, bet jausmas ne tas.

Profesionalūs naudotojai taip pat dar egzistuoja. Kai kuriose srityse, kur reikia specifinių savybių – tikslaus spalvų atkūrimo, nulinės delsos, atsparumo elektromagnetiniams trukdžiams – kineskopai vis dar turi pranašumų. Nors tokių nišų mažėja, jos visiškai neišnyko.

Ir yra dar vienas aspektas – tvarumo. Geras kineskopinis televizorius gali tarnauti 20-30 metų. Šiuolaikiniai LCD televizoriai dažnai sugenda po 5-7 metų, o remontas dažnai ekonomiškai nepagrįstas. Elektronikos atliekų problema didėja, ir galbūt turėtume labiau vertinti techniką, kuri tarnauja ilgai, net jei ji sunkesnė ir vartoja daugiau elektros.

Taigi, ar dar galima rasti specialistų, kurie remontuoja kineskopus? Taip, bet jų mažėja. Jei turite tokį televizorių ir norite jį suremontuoti, nevilkinite – kiekvienais metais tokių meistrų lieka vis mažiau. Ieškokite bendruomenėse, klauskite vyresnių žmonių, nebijokite skambinti į senus servisus. Kartais tas meistras, kurio ieškote, gyvena kaimynystėje ir tiesiog nebesireklamuoja, nes užtenka darbų iš senų klientų. O gal pats imsite pasidomėti šia tema – kas žino, gal tapsite vienu iš tų retų specialistų, kurie išsaugo senosios technologijos žinias ateinančioms kartoms.